18:13 Tada kitaip. Laisvė kojoms.

Mes nuplėšėm nuo tavęs Uždangą, ir tavo rega šiandien- neregint geležis.

Gedos tragedija. Šeimos tragedija.Žmogaus, uždaryto tarp šio pasaulio sienų drama. Genijus, gaivalas, šunsnukis. Pateptasis. Vienas talentingiausių. Šiknius kaip reta. Galvijas. Ak, apie mirusiuosius gerai arba nieko. Mes tik gyvuosius galime suvaryti į žemę- dar viena šlykšti lietuviškos veidmainystės forma. Gyvąjį apipilkime srutomis, pjudykim ir užmuškim, o paskui sutraukę savo sielvartingas, tautiškos užuojautos ir padorumo sklidinas subines patylėsim prie jo kapo. Nepasakysim nieko blogo, nes mes etiški, pilni pagarbos.Gerai arba nieko- kaip patogu kokia ramybė.

Kartais tuos paširdžius ledas sukausto. Įdomus jausmas, kai atrodo geležis ne akys ir ledas krūtinėj ir ramu galvoj ir atrodo geriau sprogt. Aš nežinau kaip tai vadinama tikriausiai niekas to nevadina. Kaip šuniuko. Au ateik au atleisk au tavęs niekas nevadino. Ir nieks netikėjo. Bijojo išsižioti antrom burnom. Ir viskas tapo taip. Gerai.
Ir per tas sekundes kurios eina ir padaro veiksmą kurio nepadaro niekas kitas, išima viską galutinai ir negrįžtamai. Ir blet pasiilgau sekundžių jau dabar. ir vėl. ir vėl.



                                           CHUY.

Praskiestas Pienas.

Budelis ir auka žino tikrąją tiesą, o liudytojas, žiūrovas – jis gauna tik įspūdį apie tiesą. Koks tas įspūdis – stipresnis ar silpnesnis, – tiesą sakant, jokio skirtumo. Šiaip ar taip, jis išblės, virs tolimu, blankiu prisiminimu, bet auka ir budelis niekad neužmirš tiesos.

Šiaip dėkoju, Pasakysiu dėkoju čia, nes nežinau kam turiu padėkot, kam turiu pasakyt kad viską sugadino. Nes Niekas nieko nedarė, Dėkoju.
Pagaliau niekas nebandė jausti netikrai. Dėkoju.
Nereikėjo priešintas. Dėkoju.
Aš tik norėjau nebejusti. Žinot kartais ateina maža akimirka kai atrodo kad nebeturiu savo galvos kai tu girdi fizišką kūną tu girdi viską ir atrodo supranti, o smegenys tave kas kart siunčia nachui su tokiu jėzaus palaidūno tonu. Lyg tais du ir skirtingi, lyg tais suskurti kad būtų vienam kūne, bet kaskart vis labiau nori eit skirtingais keliais.
Ir viskas vyksta tam vienam kūne :D Su dviem akim burna nosim ir juokingai besišypsančiu veidu.
O man sako. Dėkoju.
Kažkada aš turėsiu progą padėkot. Be ironijos ir baimės, kad gausiu tokį patį atsaką.
Tiesa, tai, kad šiame gyvenime tenka nuolatos susidurti su bjaurastimi, yra bene geriausias įrodymas, kad už čia
patirtus malonumus tikrai nereiks atsiskaityti kur nors ten, amžinybėje. Mes atsiskaitome čia. Už viską. Su kaupu.

Balkonai.

 sveikas atvykęs į mano sukirmijusį pragarą.

       muzika griaudi ne į toną.

       nuo sienos spokso žuvies akys.

       štai čia ir buvo paleistas paskutinis laimingas

       šūvis.

       sąmonės traškesiai nutrūksta

       kaip nutrūksta ir pati traškanti

       sąmonė.

       mums teks atrasti naujos valios ir

       būdų.

       įkliuvom čionai

       aidint dievų juokui.

       nuo šitos tiesų tiesos man net smilkinius

       skauda.

       atsikeliu, pavaikštinėju, apsidraskau.

       aš tik pėstininkas.

       alkstantis maldininkas.

       mano sukirmijęs pragaras tave sveikina.

       sveikas. sveikas gyvas. užeik, nagi, drąsiau!

       mulki,

       vietos čia užteks mums visiems.

       galim kaltinti nebent patys save, tad

       ateik, pasėdėk su manim tamsoj.

       dabar visur

       pusė

       niekur.


Labas, žmogau. Kažkur niekur, aplink visur mane supa indai tušti ir kalbantys, prakalbo apie mane, pagalvojau, gal geriau užsičiaupkit gal geriau sudužkit. Nieks taip ir nežino kodėl žmonės daužo indus. Vieną ką jie daro- sako tiesą.
Be kablelių ir be klaustukų be jokių jaustukų. Tiesa, gryna ir saldi.
Apsigyvenau giliau ėjau ten kur buvo vis šalčiau tamsiau ir drėgniau lipau kaip koks pradinukas su trumpais šokoladu išteptais šortais, tolyn į rūsy, širdis nesidaužė, nejaučiau jokios baimės, lipau ir galvojau kaip važinėsiu dviračiu po mišką, kaip jausiu greitį ir vėją ir tas muses kurios atrodo gimė tam, kad įkristų man į burną, akis, nosį.
Dabar negaliu lipt į rūsį, negaliu žiūrėt į dviratį, širdis atsikalus smegenys bijo, nes nežinau ką pamatysiu ar save su tais šokoladu išteptais šortais, ar barzdotą žmogų kuris man sako ,,skubėk".
Sustojau vidury laiptų atsiėdęs išsitraukiau delnus ir pradėjau galvot apie ateitį. Nežinau, turiu dabartį turiu laiptus ir turiu tą dviratį, muses irgi turiu.
Sustosiu ilgam. Arba grįšiu kažkur kur jausiuos kaip savam laive.
                                                                                                                       laikas.
                                                                                                  ir šviesiausios akys kokias kadanors mačiau.

                                                                                                         eina nachui.

Domantas Razauskas- labas vakaras ponai.

Išskrisim ieškoti kitos tamsios vietos.

http://www.youtube.com/watch?v=v0wjw06gkR8

Dievas ir vėl nesuremontavo kanalizacijos, nesumokėjo
už komunalines paslaugas, rūkė laiptinėj
mėtė tuščiais alaus buteliais į kaimynės Katharinos
katę Sofiją, žinoma,neblaivus, šlykščiausiai keikėsi
ir reikalavo, kad visos moterys jį tenkintų burna
Dievo nuodėmių sąrašas ilgas,jo pilna
visur,nors kiekvieną sykį
jam pavyksta išsisukti,kiekvieną sykį
pritrūksta įkalčių
o,kad galėčiau jį išgrūsti iš savo namų, vis delsiu
vis atidėlioju, teisinuosi tuo, kad mus
sieja tolimi giminystės ryšiai, ne pro šalį
ir vienas kitas papildomas pinigas
pagaliau elementarus žmogiškumas neleidžia
išvaryti jo į gatvę, kur pilna gundytojų ir šarlatanų
ko gero, teks man palaukti ligi savo
mirties valandos, o tada jau žiūrėsim
tada pasakysiu jam viską, ką norėjau per
visą savo gyvenimą, o
svarbiausia, velniai rautų,- kiekvienas padorumas
turi turėti ribas.

Tikriausiai  visada viską pradėsiu įžanga, kuri gali būt tuo kuo nori jinai. Įžanga kuri turi savo gyvenimą ir savo siekius. Raidės, sakiniai, kurie turi tikslus, turi gyvenimus ir šeimas.
Įžangos nereikia, kad susilaužytum vidų ir išorę, įžangos reikia tam, kad nesusilaužytum nieko ir ji tau praneštų, kad ,,atsargiai ten dega" .
Pasaulyje įžanga kaip vaiduoklis, atrodo yra. Bet ne. Aš nežinau ar aš matau ar viskas mano galvoje. Nėra sugedusio išėjimo, yra per plačios durys. :) Bet galva gali laikyti viską, nesvarbu ar yra durys ar nėra nei durų nei spintelių. Tik nebijokit kai viskas pradės bėgti. Užtenka gražiai pasukti raktą- durys atidarytos. Sveikas, tu laisvas. :)


Kai išeina dalis
tuščia vieta
tampa
kaip balta drobė
gali pasirinkti tapyti kas buvo
ar galvoti kas bus.
galiausiai visos linijos susijungs į vieną ilgą brūkšninį kodą.

Pikti liftai.

Dabar tai atsitinka vis dažniau
nubundu naktį, manyje vaikšto vaikas
su pagaikščių prie jo galo
pritvirtinta šakute, persmeigia varlę
ieško gyvybės,turi
būti kas nors viduje, kas verčia
varlę plaukti, kvarkti prieš lietų
gąsdinti žmones išsprogusiom akim
ir mirtina odos vėsa

Atidariau šaldytuvą, gelsvai apšviestame
 morge guli bekraujė tėvo galva

sėdžiu nuogas prie stalo, pusę
keturių nakties
lyg sumuštas lyg mirštantis nuo
vidinio kraujavimo, susirietęs

Ką tik kažkas
su romėniška ietim
ieškojo manyje
Dievo.


Nespalvoto filmo statybininkai vis rašydavo, kaip kas ir kur, nežinau ar jie suprato, bet jų daromos kavos ir brendžio pertraukėlės buvo per ilgos. Kažkas pradėjo pats kurti savo likimą, viskas išėjo į kitą pusę, statybininkai girti prie lapų juos įmetė į ugnį. GYVENK SAU. dainavo.
Nieks nepamato savo lapų, nieks neskaito kas buvo ir kas bus toliau, o gal galėtų. Per Debilų sapnus kartais išryškėja kažkiek rašalo dėmių su keistų raidžių siluetai. Aš gyvenai sau. Man sakė, aš skaičiau, mačiau rašalą ir baltą popierių, tik tiek.
Atsitrenkiau į sienas, minkštas, ir pagalvojau, kad toliau eit nebereikia, bent dabar.

Garbės nusigyvenimas.

Pasmerktųjų malonumai
apsiriboja trumpom laimės
akimirkom:
šuns žvilgsniu,
vaškinio popieriaus skiaute
ugnim, pasiglemžiančią rotušę
šalį,
kontinentą,
ugnim, persimetančią į
mergelių ir monstrų plaukus,
vanagas, sklandantis tarp persikų
vandeniu, varvančiu nuo nagų:
Laikas
girtas ir liūdnas
viskas dega
viskas drėgna
viskas gerai.

Viljamas Sarojanas yra pasakęs:

       „vesdamas tą pačią moterį antrąkart,

       susigadinau gyvenimą.“

    

       nuolat atsiras, kas

       sugadintų mums gyvenimą,

       Viljamai,

       viskas priklauso tik nuo to,

       kas

       užtiks mus

       pirmiau,

       o šiaip visą laiką esam

       sunokę ir pasirengę

       būt

       nuskinti.

    

       sugadintas gyvenimas –

       tai normalu,

       to neišvengia nei

       išminčiai,

       nei visi kiti.

    

       tik štai, kai

       sugriūva

       mūsų pačių gyvenimas,

       tik tada mes suvokiam,

       kad

       savižudžiai,

       girtuokliai, pamišėliai,

       kaliniai, narkomanai

       ir t. t., ir pan.

       yra tokia pat

       būties dalis

       kaip gladiolės,

       vaivorykštė,

       uraganas

       ir tuščia

       virtuvės lentyna.

    

Keistai sau atrandu visų jau atrastą pasaulį.

Giedrą, tylią naktį, žvelgiant į mirštančiom žvaigždėm nusėtą gyvą dangų, apima keistas jausmas, keliantis tave į erdvę. Neišeina iš galvos mintis, kad už šimtų milijardų žvaigždžių vis tiek nėra pabaigos, kurion atsiremtų mūsų protas, kad mūsų žemė yra viena kruopelytė kosmose, vienas visatos atomas.
Ir pabunda noras žinoti, pažinti, suprasti. Viską kas yra mūsų ir ko nemokame aprėpti. Elgiuosi kvailai, nesuprantu kodėl, dažnai elgiuosi tiesiog kvailai ir nieks nesikeičia nes kvailumas toli gražu ar egzistuoja. Tikriausiai ne. Pradžioj manęs nebuvo, kvailių buvo tiek pat.
Norėjome pažinti, suklydome ir susipažinome.
Kaip iš gilaus šulinio semia akys vis besikeičiančio pasaulio įvairovę. Užburtas šulinys- kad ir kiek besistengčiau išsemti- daugiau pasilieka.


25.